Dažnai užsakovai, projektuotojai ar statybininkai neįvertina vandens nuvedimo sistemos svarbos bendrame stogo įrengimo kontekste ir pasirenka netinkama įlają. Vertinamas ir skaičiuojamas stogo konstrukcijos mazgas su sudėtinėmis medžiagomis, kai vandens nuvedimas paliekamas antram ar trečiam planui. Svarbu įvertinti vandens nuvedimo sistemos kaip atskiro vieneto patikimumą, taip ir bendrą darbą viso stogo kontekste.

Trumpai apžvelgsime „bėgančio“ stogo priežastis. Dažniausiai stogas „bėga“ ne per tipinį konstrukcijos mazgą, o per specifinius mazgus (parapetas su fasadu, viršstoginių konstrukcijų ir įrengimų hidroizoliavimas) ar įlajų ir ventiliacinių kaminėlių įrengimo vietose. Pirmu atveju pasirenkami netinkami mazgai arba būna netinkamas jų įrengimas. Atsisiuntimų puslapyje rasite bylas su stogo dangų ir apšiltinimo medžiagų gamintojų įrengimo schemomis. Įlajos įrengimo atveju pasirenkami ne tie produktai arba netinkamas sprendimas. Ventiliacinių kaminėlių atveju parenkamas netinkamas pigus produktas, kuris laikui bėgant nuo šalčio ir saulės ultravioletinių spindulių tiesiog suyra.

1) Išgręžema ar išpjaunama skylė pagrinde (betonas, profpaklotas ar medis). Atstumas tarp įlajos ir pagrindo skylės sienelių turi būti apie 20mm.

2) Įlaja įrengiama ir tvirtinima mechaniškai ant tvirto pagrindo.

3) Tuomet klojama garo izoliacija (pageidautina bituminė ritininė danga 2-3mm).

4) Užtikrinamas įlajos ir garo izoliacijos sukibimas. Jei pasirenkama bituminė danga, ji tiesiog prilydoma prie įlajos instaliuoto bituminio lakšto.

5) Klojamas apšiltinimo sluoksnis ir išpjaunama skylė virš įlajos vietos.

6) Į apatinę įlają dedamas anstatas (viršutinė įlaja) su gumine tarpine ir tvirtinama mechaniškai į tvirtą pagrindą.

7) Klojama stogo danga ir prilydoma prie įlajos instaliuoto lakšto ar tvirtinama mechaniškai su metaliniu žiedu ir varžtais.

Įlajų išsiamius montavimo gidus galite rasti puslapyje Atsisiuntimai.

Ką duoda „dvigubos įlajos“ įrengimo schema? Atsakymas:

1) Įlaja tvirtai instaliuota ant pagrindo ir nejuda – užtikrinamas sandarumas su nutekėjimo vamzdžiais. Vamzdžius prie įlajos galima prijungti vėliau iš apačios.

2) Panaikinamas „šalčio tiltas“ (pati įlaja apšiltinta) ir galimas kondensatas ant nutekėjimo vamzdžio ir įlajos sienelių.

3) Užtikrinamas sandarumas: garas nepatenka į apšiltinimo sluoksnį.

4) Įlajos antstatas (viršutinė įlaja) tvirtai instaliuota į apatinę įlają ir nejuda – užtikrinamas geras sukibimas su stogo danga.

Įvertinus šiuos privalumus, „dviguba kaina“ nėra didelė bendroje darbų įrengimo sąmatoje. Priešingai, vandens nutekėjimo į patalpas atveju, statybos rangovas patiria papildomų nenumatytų išlaidų, remontuodamas įlajos mazgą ir atlygindamas klientui vandens padarytus nuostolius patalpoms ar įrangai.